Franšizė – alternatyvus verslo modelis

Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia asmenims, siekiantiems plėtoti savo verslą, sudaryti franšizės sutartis. Franšizė – tai sutartis, pagal kurią viena šalis (jau veikianti įmonė, sukūrusi pakankamai stiprų savo prekių ženklą) perduoda kitai šaliai (asmeniui, siekiančiam verstis tam tikra veikla) tam tikras išimtines teises, pavyzdžiui, teisę į firmos vardą, teisę į prekių ar paslaugų ženklą, teisę į komercines paslaptis.

Tokiu būdu asmuo, siekiantis verstis kokia nors veikla, pasinaudoja jau sukurtu verslo modeliu (pvz., restoranų tinklas „McDonald‘s“), investuoja lėšas tik į verslo plėtrą ir turi galimybę plėtoti savo verslą. Tuo tarpu kita šalis (teisių turėtojas) kontroliuoja šį procesą, prižiūri, kad vykdoma veikla atitiktų jos nustatytus standartus bei gauna už tai atitinkamą šalių sutartą užmokestį.

Franšizės verslo modelis yra itin patrauklus ekonomikos nuosmukio laikais, kai yra sumažėjusios kreditavimo apimtys, taip pat sumažėja investuotojų potraukis rizikuoti, o verslininkams yra aktualu vykdyti veiklą ir gauti pelną minimaliomis sąnaudomis.

Pasirinkti franšizės verslo modelį verčia daug jo privalumų. Franšizė yra suprantama kaip tarpinis variantas tarp samdomo darbuotojo ir savo verslo. Iš vienos pusės, franšizės gavėjas turi nepriklausomą įmonę ir gali pats nusistatyti verslo veiklos metodus, tačiau, iš kitos pusės, tokiai veiklai franšizės davėjas nustato nemažai apribojimų, susijusių su pagrindiniais veiklos principais ir keliamais reikalavimais. Vienas didžiausių franšizės privalumų yra tai, kad gavėjas, sudaręs tokią sutartį, gauna teisę naudoti jau sukurtą ir laiko patikrintą prekių ženklą, dėl ko yra daug lengviau pritraukti klientus ir pačią verslo sėkmę. Kitaip tariant, franšizė yra tarsi sėkmingo verslo klonavimas. Maža to, franšizės gavėjas gauna ir davėjo palaikymą, perima sėkmingus darbo principus ir metodus, gauna verslo „know-how“.

Galiausiai franšizės verslo modelis leidžia franšizės gavėjui sumažinti verslo riziką. Gavėjas neprivalo investuoti didžiulių piniginių lėšų į tam tikrą prekių ženklą, formuoti klientų rato, dėti didžiulių pastangų dėl pasirinkto prekių ženklo populiarinimo. Tai ne tik sutaupo daugybę piniginių lėšų, laiko ir pastangų, bet ir užtikrina, jog, patyrus nesėkmę, nuostoliai bus gerokai mažesni.

Kalbant apie franšizės sutartį pažymėtina, kad ji turi būti rašytinė ir įregistruota juridinių asmenų registre. Jeigu franšizės sutartimi yra perduodamos teisės naudotis pramoninės nuosavybės objektais (prekių ženklas, dizainas, patentas), tokia sutartis turi būti registruota ir Valstybiniame patentų biure.

Tokios sutarties šalys gali būti tik įmonės (verslininkai). Tai reiškia, kad franšizės sutartis sudaryti gali tik privatieji juridiniai asmenys (pvz., akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, individualios įmonės) ir tik verslu užsiimantys fiziniai asmenys – t.y. asmenys, kurie verčiasi ūkine-komercine veikla, pvz., pagal verslo liudijimą.

Šalys gali nustatyti, kad franšizės gavėjas turi teisę sudaryti subfranšizės sutartis, t.y. leisti kitiems asmenims naudotis visomis jam suteiktomis išimtinėmis teisėmis ar kai kuriomis sąlygomis. Tačiau egzistuoja tam tikra priklausomybė tarp franšizės ir subfranšizės sutarčių. Pavyzdžiui, subfranšizės sutartis negali būti sudaryta ilgesniam terminui nei franšizės sutartis. Jeigu negalioja franšizės sutartis, vadinasi, negalioja ir subfranšizės sutartis.

Kadangi franšizės sutartis persidengia ir su konkurencijos teisės principais, tokioje sutartyje negalima nustatyti jokių konkurenciją ribojančių nuostatų, išskyrus tas, kurios yra leidžiamos Civiliniame kodekse. Pavyzdžiui, pagal konkurencijos teisės nuostatas susitarimai, kuriais nustatomos (fiksuojamos) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygos, pasidalijama prekės rinka teritoriniu pagrindu, nustatomi tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekiai, taikomos nevienodos (diskriminacinės) sąlygos atskiriems ūkio subjektams yra draudžiami.

Tačiau pagal Civilinio kodekso 6.772 straipsnio 2 dalį tam tikri apribojimai, kurių nedraudžia konkurencijos teisė, gali būti numatyti. Pavyzdžiui, šalys gali nustatyti, kad franšizės davėjas nesuteiks kitiems asmenims analogiškų išimtinių teisių visumos naudoti toje pačioje teritorijoje kaip ir naudotojas arba franšizės davėjo įsipareigojimą nevykdyti analogiškos veiklos toje pačioje teritorijoje. Be to, šalys gali nustatyti, kad franšizės gavėjas nekonkuruos su franšizės davėju nustatytoje teritorijoje toje verslo srityje, kurioje gavėjas veikia naudodamasis jam suteiktomis teisėmis. Bet kokiu atveju franšizės sutarties nuostatos, prieštaraujančios konkurencijos teisės reguliavimui, gali būti pripažintos negaliojančiomis.

Galiausiai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia franšizės sutarties šalims labai daug nuostatų pasirinkti pačioms ir suteikia daug laisvės. Dėl šių priežasčių, sudarant franšizės sutartį, yra būtina abejoms šalims apsitarti dėl kuo įvairesnių veiklos sąlygų, sutartį sudaryti pakankamai išsamią, tikslią ir aiškią tam, kad sutartinės nuostatos netrukdytų veiklos laisvei ir verslui plėtoti.

visos įžvalgos
Sužinokite daugiau

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

El. pašto adresas *
Pateikdama(s) savo elektroninio pašto adresą sutinkate, kad Advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai JUREX, kodas 3005573017, T. Kosciuškos 24, Vilnius, jį tvarkys tiesioginės rinkodaros tikslu.